Rubrikoje „Filmai freelanceriams“ jau pristatėme filmų tekstų rašytojams ir grafikos dizaineriams, o dabar trumpai apžvelgiame dešimtuką geriausių vaidybinių ir dokumentinių kino juostų apie fotografiją ir fotografus. Nepaisant filmus vienijančios tematikos, užtikriname, kad jie sudomins ne tik akimirkos meną išmanančius specialistus, bet ir kitus žingeidžius gero kino mėgėjus.
„Mes visi puošiamės dėl Bilo“, – filme sako žurnalo „Vogue“ redaktorė Ana Wintour. Bilas Cunninghamas – tai žymusis „New York Times“ fotografas, ištisus dešimtmečius nepailstamai fiksavęs mados pasaulio apraiškas visame Niujorke, pradedant aukštuomenės vakarėliais ir baigiant gatvėje sutiktais ekscentrikais. Šioje dokumentikoje mados fotografijos veteraną išvysite darbo metu, važinėjant savo dviračiu didmiesčio gatvėmis ir ieškant įdomių kadrų, bei namuose – fotoarchyvų sausakimšoje studijoje, kurioje jis gyveno vienas, tačiau, rodos, ne vienišas. Vietoje nenustygstantis, visuomet besišypsantis senukas, net ir sulaukęs aštuoniasdešimties, degė karšta aistra fotografijai ir niekuomet nepaleisdavo iš rankų fotokameros.
Filmas „Žemės druska“ pasakoja apie vieną žymiausių pasaulio fotožurnalistų brazilą Sebastianą Salgado. Daugiau nei 120 šalių aplankiusį fotografą labiausiai domina užmirštuose planetos taškeliuose sunkiai gyvenantys žmonės, jų socialinė aplinka, į pavojų patekusios, nykstančios gamtos vaizdai. Visa tai meistriškai įamžinta juodai baltuose kadruose, kuriuose didžiulį efektą kuria šviesa, šešėliai, tekstūros, žmonių emocijos. S. Salgado į fotografiją žvelgia antropologiškai, visuomet pats įsigilina į temą, kuri jam aktuali. „Sebastianas leidžia laiką su fotografuojamais žmonėmis, kad suprastų, kokia yra jų situacija. Jis gyvena su jais, jis juos užjaučia, dalijasi jų gyvenimais, kiek tik gali. Ir jis dėl jų išgyvena. Jis dirba šį darbą, kad suteiktų šiems žmonės balsą“, – yra sakęs vienas iš filmo režisierių Wimas Wendersas.
Vaidybinė kino juosta „Langas į kiemą“ daugelio laikoma vienu geriausių legendinio režisieriaus Alfredo Hičkoko kūrinių. Net keturiems Oskarams nominuoto filmo centre – kojos traumą patyręs ir laikinai prie invalido vežimėlio prikaustytas fotografas Džefas. Iš nuobodulio jis susigalvoja užsiėmimą – pro savo buto langą ima stebėti priešais stovinčio namo gyventojus ir, vieną dieną tapęs galimos žmogžudystės liudininku, nusprendžia nusikaltimą išnarplioti kartu su savo sužadėtine Liza. Kaip ir visi Hičkoko filmai, „Lango į kiemą“ intriga kaip mat prikausto žiūrovą prie ekrano.
Šis Oskarui nominuotas ir pirmą kartą Kanų kino festivalyje pristatytas filmas pasakoja apie gerai žinomą karo fotografą iš Amerikos Džeimsą Nachtwey ir pavojingą fotožurnalisto karjerą. Šiaurės ir Pietų Ameriką, vidurio Rytus, rytų Europą, Rusiją išnaršęs fotografas įamžino labiausiai sukrečiančius karinių konfliktų, politinių krizių momentus, daug dėmesio skyrė socialinei tematikai. 1994 metais jis pats buvo stipriai sužeistas Irake, kai į važiuojantį Jungtinės Amerikos Valstijų šarvuotį pataikė sukilėlio mesta granata. Net ir būdamas sužalotas, dar prieš netekdamas sąmonės, D. Nachtwey spėjo padaryti keletą kadrų. Laimei, „Times“ fotoreporteris ilgainiui pasveiko, toliau tęsė darbus ir iki šiol aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Keletą jo paskaitų galite pažiūrėti „TED“ svetainėje.
Dar 2004 metų „Kino pavasario“ programoje rodytas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano „Vienišius“ patiks tiems, kas mėgsta kiek lėtesnius, kontempliatyvius filmus. Šioje kino juostoje pasakojama apie egzistencinę krizę išgyvenantį fotografą, praradusį bet kokį susidomėjimą jį supančiu aplinkiniu pasauliu ir kadaise puoselėtais idealais. Jis leidžia dienas vienas savo bute, kol į duris pasibeldžia jaunasis fotografo giminaitis, į Stambulą atvykęs ieškoti darbo kruiziniame laive ir pasiryžęs ateityje iškeliauti į užsienį. Greitai paaiškėja, kad abu vyrai yra visiškos priešingybės… 51-ojo San Sebastiano kino festivalio organizatoriai „Vienišių“ pripažino geriausiu europietišku metų filmu.
Šis filmas pristato 13 žymių Niujorko gatvės fotografų, tarp jų – Marthos Cooper, Jillo Freedman, Merės Ellen Mark, Jamelo Shabazzo, Rickio Powello, gyvenimus ir kūrybą. „Everybody Street“ parodo minėtų menininkų karjerą iš intriguojančios, o kartais ir pavojingos pusės. Nors ir gerokai mažiau nei karo lauke, netikėtumų gatvėje taip pat pasitaiko, o juos fiksuojantys fotografai dažniausiai nėra itin maloniai sutinkami… Amerikos didmiesčiais ir kultūra besižavintiems žiūrovams režisierės Cheryll Dunn kino juosta, kurioje atskleidžiama spalvinga Niujorko aplinka ir ne ką mažiau įdomūs jos veikėjai, tikrai paliks teigiamą įspūdį.
Keturiems Oskarams nominuota kriminalinė drama „Dievo miestas“ puikuojasi svetainės „IMDb“ geriausiai žiūrovų įvertintų filmų sąrašo dvidešimt pirmoje vietoje. Tai – tikrais faktais paremtas filmas pagal Paulo Linso romaną tuo pačiu pavadinimu. Dievo miestas – Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis, kuriame gimsta gatvės gaujos, klesti vagystės ir prekyba narkotikais. Šiame fone vaizduojami dviejų berniukų likimai: vienas iš jų tampa narkotikų prekeiviu, kitas – fotografu. Žiauriame ir negailestingame filme atskleidžiamos socialinės brazilų visuomenės problemos – skurdas ir nusikalstamumas, kuris po skandalingos kino juostos pasirodymo buvo kiek sumažintas.
Daugiau nei dvidešimt metų britų dienraščio „Sunday Times“ fotokorespondentu dirbęs Donas McCullinas užfiksavo daugybę politinių krizių (įskaitant ir Vietnamo karą) akimirkų, dėl kurių rizikuodavo savo gyvybe. Kaip ir anksčiau minėtas D. Nachtwey, D. McCulinas irgi buvo sužeistas, tačiau tai neprivertė jo atsisakyti savo profesijos. Anot fotografo, ilgainiui jis nebegalėjo gyventi be karo ir, metams bėgant, tapo žiaurių karinių konfliktų liudininku daugelyje pasaulio vietų. Itin kraupių ir sukrečiančių nuotraukų padaręs fotoreporteris pripažįsta, kad kas kartą lauke pokštelėjus automobilio motorui ar pasigirdus kitam netikėtam garsui mintyse nuaidi kadaise išgirsti šūviai, priešais D. McCulino akis visiems laikams paguldę ant žemės niekuo dėtus žmones.
Be italų kinematografijos genijaus Michelangelo Antonioni filmo „Blow-up“ sunku įsivaizduoti bent vieną fotografams rekomenduojamų filmų sąrašą. Pagrindinis dramos veikėjas – jaunas, bet jau įstvirtinti Londono mados pasaulyje spėjęs fotografas Tomas (kaip manoma, sukurtas, remiantis garsaus britų fotografo Davido Bailey portretu). Kartą, atsitiktinai užfiksavęs poros pasimatymą ir išryškinęs nuotraukas, Tomas jose pastebi žmogžudystės momentą, nuo kurio prasideda tikra painiava. Visgi „Blow-up“ nėra eilinis detektyvas. Kaip rašo kino kritikė Živilė Pipinytė, „filme Antonioni neprikišamai atskleidžia vaizdo prigimtį: tai, ką jis rodo filme, yra realistiškai tikras Londono gyvenimo dokumentas, bet kartu visas filmas yra metafora apie menininko pastangas užfiksuoti tiesos apie pasaulį akimirką.“
Vivianos Maier biografija – ko gero, viena keisčiausių fotografijos istorijoje. Ilgą laiką paprasčiausia vaikų aukle dirbusi moteris, apie kurią fotografijos pasaulyje niekas nieko nežinojo iki pat 2007 metų, išgarsėjo po to, kai vienas vaikinas varžytinėse atsitiktinai įsigijo dėžę moters paliktų negatyvų. Kaip netrukus paaiškėjo, tai – aukščiausios meninės vertės nuotraukos, daugiau nei šimtas tūkstančių gyvenimo gatvėje kadrų. Užburiančios juodai baltos fotografijos, apie kurias keistuolė V. Maier neprasitarė visą savo gyvenimą, dienos šviesą išvydo tik XXI amžiuje ir žaibiškai išpopuliarėjo, pelnydamos jų autorei pomirtinę šlovę.
Parengta, bendradarbiaujant su puslapiu kokifilmaziureti.lt
