Scenarijų rašymo vargai, filmavimo aikštelių chaosas, nežmoniškas stresas… Tai – bene kiekvieno video ir kino industrijoje dirbančio specialisto kasdienybė. Netikite? Rubrikoje „Filmai freelanceriams“ apžvelgiame dešimt dėmesio vertų kino juostų apie tai, kaip sunkiai gimsta geri (ir nelabai geri) filmai.
„Bartonas Finkas“ – tai kultinė garsiųjų režisierių brolių Coenų juosta, kurioje pasakojama apie Niujorko dramaturgą, atvykusį išbandyti laimės Holivude. Deja, kino industrijoje viskas daug sudėtingiau nei galėtum pamanyti, ypač kai užpuola kūrybinė krizė ir ramybės neduoda pinigų ištroškę Holivudo rykliai. Kaip broliams Coenams ir būdinga, ši subtiliai komiška juosta apipinta kriminalinėmis gijomis, suktomis mįslėmis bei ramybės neduodančiais galvosūkiais, iš kurių darosi aišku tik viena – gyvenimas Holivude greitai gali tapti tikru pragaru.
„Kopa“ laikoma geriausiu niekada nesukurtu filmu. Alejandro Jodorowsky prie jo scenarijaus praleido daugiau nei dešimt metų, tačiau kino juosta taip ir neišvydo didžiųjų ekranų, nes produkcijai pritrūko pinigų. Visgi A. Jodorowskio ambicijos buvo tokios didžiulės, kad apie „Kopą“, kaip apie didžiulę kino pasaulio netektį, kalbama iki šiol, o apie filmo kūrimą netgi sukurta dokumentinė juosta „Jodorovskio kopa“. Joje A. Jodorowsky pasakoja apie savo dienos šviesos taip ir neišvydusį šedevrą – itin lauktą 12 valandų kelionę po skirtingas visatas ir kinematografinius stilius, turėjusius įtakos ne vienam gerai žinomam fantastiniam filmui. „Norėjau sukurti kažką švento. Filmą, kuris sukeltų LSD vizijas be paties LSD. Filmą, kuris pakeistų tai, kaip mąsto mūsų jaunas pasaulis“, – sako A. Jodorowsky.
Priimti naujoves ir jas įsisavinti lengva ne visada. Filmas „Dainuojantys lietuje“ – puikus to įrodymas. Jame pasakojama, kaip viena kino kompanija, iki tol kūrusi tik nebylius filmus, užsimoja sukurti vieną pirmųjų kino juostų su garso takeliu. Tačiau, pasirodo, tai padaryti itin sudėtinga, ypač kai filmavimo aikštelėje aistras kursto aktorius Donas Lokmundas ir jam ramybės neduodančios moterys. Realybėje šios kino juostos filmavimas iš didžiulio aktorų žvaigždyno (Gene Kelly, Donaldo O’Connoro, Debbie Reynolds, Jean Hagen ir kitų) pareikalavo milžiniškų fizinių ir emocinių pastangų, tačiau, galop, virto tramplinu į šlovę. Tuo metu pats filmas tapo tikra kino klasika ir kartu su tokiais darbais, kaip „Some like it hot“, dabar laikomas vienu geriausių miuziklų kino istorijoje.
Ar jums artima sąvoka „witer‘s block“? Jei taip, šį filmą pažiūrėti privalote. „Adaptacija“ – tai Oskarą laimėjusi kino juosta apie vidutinio amžiaus scenaristą Čarlį Kaufmaną (akt. Nicholas Cage), kuris kankinasi, ruošdamas garsaus romano ekranizaciją. Komiškoje dramoje, kurioje kasdienis pagrindinio veikėjo gyvenimas labai originaliai pinasi su kūrėjo vaizduotės pasauliu, kvestionuojama riba tarp meno ir realybės, gvildenamos įkvėpimo, kūrybos, pašaukimo temos.
Edas Vudas – tikra istorinė asmenybė, XX amžiaus antros pusės Holivudo režisierius, dėmesio sulaukęs jau po mirties. Tiesa, žinomumą jam pelnė ne realūs pasiekimai kino industrijoje, bet visai nevykę filmai, kurių režsieriaus gyvenimo metu nevertino nei žiūrovai, nei kritikai. Nespalvotoje filmų „Edvardas Žirkliarankis“, „Betmenas“, Alisa Stebuklų šalyje“ kūrėjo Timo Burtono kino juostoje, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Džonis Depas, skleidžiasi optimisto Edo Vudo istorija – jo nesėkmingi kino bandymai, o taip pat ir labai neįprasti santykiai su kadaise Drakulą įkūnijusiu ir senatvėje gerbėjų apleistu aktoriumi Bela Lugosi. Paradoksalu, kad apie visai netikusį kino režisierių ir jo nepripažintus filmus pastatyta kino juosta T. Burtonui pelnė du Oskarus.
„Amerikietiškas filmas“ – tai (tragi)komiška dokumentinė juosta, kurioje sutiksite labai, labai keistų veikėjų. Pagrindinis jų – Markas Borchardtas. Šis, iš pirmo žvilgsnio, nenusisekęs trisdešimtmetis (išsiskyręs, gyvena su tėvais, neturi darbo) nuo vaikystės puoselėja vienintelę svajonę – kurti filmus. Kad užbaigtų savo pilnametražę kino juostą, Markas pasiskolina keletą tūkstančių dolerių iš savo aštuoniasdešimtmečio dėdės ir kimba į darbus. „Amerikietiškas filmas“ – tai dažnai komiškų ir neretai beviltiškų režisieriaus pastangų, trukusių dvejus metus, dokumentacija, kurią pamatyti būtina kiekvienam, atkakliai siekiančiam savo tikslų.
Tai, ką pamilsti vaikystėje, širdyje lieka visam gyvenimui. „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ pasakoja apie mažą Sicilijos miestelį, kuriame socialinis miestelėnų gyvenimas verda aplink nedidelį kino teatrą, ir berniuką, kuriam filmai tampa pačiu gyvenimu. Tai – jautri istorija apie aštuonmečio, niekuomet nepatyrusio tėviškos meilės, ir jo neatsiejamo draugo – vaikų neturinčio kino mechaniko – draugystę. Oskarą už geriausią užsienio filmą pelniusi juosta yra neblėstančios aistros pavyzdys, kurį atpažins kiekvienas tikras kinomanas.
Režisierius Francis Ford Coppola ir jo filmų „Krikštatėvis“ trilogija visiems laikams įėjo į kino istoriją ir tapo tikra legenda. Bet, pasirodo, net ir tokiam grandui kartelė gali būti iškelta per aukštai. Dokumentinė juosta „Hearts of Darkness: A Filmmaker’s Apocalypse“ atskleidžia, kaip du Oskarus laimėjusio karinio šedevro „Šių dienų apokalipsė“ statymas tik per plauką nesužlugdė kino genijaus karjeros ir tapo milžinišku iššūkiu bene kiekvienam prie filmo prisidėjusiam aktoriui ir aikštelės darbuotojui. „Mes buvome džiunglėse, mūsų buvo per daug, mes turėjome per daug pinigų, per daug įrangos, ir pamažu ėjome iš proto…“, – prisimena F. F. Coppola.
Ne veltui sakoma, kad menininkai skrajoja padebesiais ir kad jų fantazijos neretai susipina su realybe. Geriausias to įrodymas – legendinio italų režisieriaus Federico Felinio filmas „8 ½“. Iš tiesų, geriausias. Daugybė kritikų ir žiūrovų laiko jį Felinio filmografijos viršūne ir tiesiog neprilygstamu kino šedevru. Filme vaizduojamos režisieriaus Gvido Anzelmio pastangos suvaldyti jį užklupusią kūrybinę krizę. Emocinę ir fizinę pusiausvyrą mineralinių vandenų kurorte atgauti mėginantis menininkas turi sugalvoti, apie ką bus jo naujasis filmas, tačiau nežinomybė varo į neviltį. Ieškodamas sprendimų ir įkvėpimo naujajam projektui jis paskęsta tarp prisiminimų, ateities vizijų ir įvairių fantazijų, kitaip sakant, atsiduria tikro chaoso viduryje. Šią suirutę Felinis meistriškai paverčia elegantišku ir ganėtinai teatrališku reginiu, turtingu personažais bei dekoracijomis, kartu sugulančiomis į sapnišką pagrindinio filmo veikėjo – pasimetusio režisieriaus – tikrovę.
Nereikia būti Holivudo kino režisieriumi, kad filme „Living in Oblivion“ atpažintum save. Problemos su aparatūra, atsainūs darbuotojai, kaprizingi aktoriai, laiko ir pinigų trūkumas – tai realybė, su kuria susiduria bene kiekvienas pradedantis kino kūrėjas. Žinoma, nuolatinė sumaištis veda iš proto ir filme pagrindinį vaidmenį atliekantį Stevą Buscemį. Geriau nei bet kas kitas pastarasis įkūnija visą siaubą ir įtampą, kurioje pasmerktas gyventi tas, kas savo karjerą kine pradeda nuo nulio. Bet juk dėl pripažinimo aukotis verta, tiesa?
Parengta, bendradarbiaujant su puslapiu kokifilmaziureti.lt
