Seniau rubrikoje „Filmai freelanceriams“ esame rekomendavę net 17 filmų individualiai dirbantiems tekstų kūrėjams. Šįkart mūsų akiratyje – grafikos dizaineriai ir… dailininkai. Pristatome dešimt kino juostų laisvai samdomiems specialistams, savo darbe besivadovaujantiems kūrybiškumu.
„Žvaigždžių karai“, „Atgal į ateitį“, „Indiana Džounsas“, „Haris Poteris“… Šių ir daugelio kitų garsių filmų plakatus kūrė tas pats žmogus – Drew Struzan. 2013 metais pasirodžiusioje dokumentinėje juostoje apie D. Struzan talentą pasakoja tokie režisieriai, kaip: Stevenas Spielbergas, Harrisonas Fordas, Guillermo del Toro, Georgeas Lucasas, Michaelas J. Foxas ir kitos įžymybės. Pašnekovai tikina, kad D. Struzan plakatai ne tik tobulo grafinio dizaino, bet ir meno pavyzdys, tapęs neatskiriama visame pasaulyje žinomų Holivudo filmų dalimi.
Robertas Krambas – žymus Amerikos karikatūristas, laikomas „undergroundinių“ komiksų tėvu ir neatsiejama septintojo dešimtmečio pop kultūros dalimi. Kontroversiški autoriaus darbai šokiruoja vulgarumu, brutalumu, rasizmu, seksizmu ir juodu humoru – drąsa, kurią šiandien ypač sunku įsivaizduoti. Čia nėra teigiamų personažų ir moralinių vertybių: moterys vaizduojamos kaip paprasčiausi sekso objektai, vyrai – kaip jų ištroškę gyvuliai, policininkai – kaip kiaulės. Apie vieną iš geriausiai žinomų Krambo personažų „Fritz the Cat“ sukurtas ne vienas animacinis filmas su daugybe sekso scenų. Galbūt, ne veltui kai kurie žmonės karikatūristo kūrinius vadina tiesiog pornografija?
Turbūt visi žino anglišką pasakymą „Think outside the box.“ Pasimokyti būtent tokio, netradicinio ir kūrybiško, mąstymo galima iš Džeksono Poloko. Viena pagrindinių abstraktaus ekspresionizmo judėjimo figūrų į paveikslus pažvelgė kitu kampu tikrąją to žodžio prasme. Dailininkas nenaudojo molbertų ir net teptukų, drobes nuo sienų perkėlė ant žemės, o dažus ne tepdavo, bet varvindavo ir drabstydavo. Filme daugiau sužinosite apie sudėtingo charakterio menininko gyvenimą, kūrybinius ieškojimus ir naujos tapybos formos įsitvirtinimą XX amžiaus pirmosios pusės meno lauke.
Žanas Mišelis Baskija – dar vienas dailės išsišokėlis, gimęs Niujorke, praėjus ketveriems metams nuo Džeksono Poloko mirties. Pradėjęs nuo grafičių, autorius netrukus ėmė tapyti ant drobių ir kaip mat sulaukė pripažinimo. Ilgainiui menininko šlovė pasiekė tokį lygį, kokį paprastai įsivaizduojame, kalbėdami apie garsiausias roko pasaulio žvaigždes. Narkotikai, pinigai ir kiti turtai, o kur dar pažintys su tokiomis įžymybėmis, kaip Andy Warholas… Visa tai turėjo skandalingasis Baskija. Deja, kaip ir ne viena roko muzikos ikona, pastarojo gyvybė užgeso labai anksti, perdozavus narkotikų. Nepaisant to, kad sulaukė vos dvidešimt septynerių, autorius paliko daugiau nei tūkstantį darbų, dabar kabančių didžiausiuose pasaulio muziejuose.
Nuo įžymybių iki žmonių, apie kurių kūrybą mažai kas nutuokia. Filmas „Sign painters“ pasakoja apie labai neįprastą profesiją – ženklų tapytojus, puošiančius kavinių, parduotuvių ir kitokių įmonių pastatus, vitrinas bei iškabas norimais užrašais. Nors anksčiau tokia paslauga buvo ypač populiari, šiais, skaitmeninių technologijų laikais, dauguma kompanijų atranda gerokai pigesnių, greitesnių ir paprastesnių įvaizdžio kūrimo būdų. Dokumentinis filmas „Sign painters“ – šiek tiek romantiškas ir kartu truputį nostalgiškas nykstančios profesijos atstovų liudijimas.
Visi grafikos dizaineriai žino, kad tinkamo šrifto parinkimas gali tapti tikru galvos skausmu. Šis filmas iš dalies pasakoja būtent apie tai, jo centre atsiduria gerai pažįstamo ir, pasirodo, kasdien mus supančio šrifto, pavadinimu „Helvetica“, istorija. Kaip sako pats filmo režisierius, šriftai neatsiranda iš niekur, iš „Microsoft Word“, juos sukuria tikri žmonės. Šioje, galima sakyti, nišinėje dokumentikoje išgirsite grafikos dizaino specialistų pasisakymus, kurie nustebins ir atskleis tipografijoje slypinčias meninių diskusijų ir rinkodaros problemų gelmes.
Dokumentinis 1956 metų prancūzų filmas „Le mystère Picasso“ suteikia unikalią galimybę išvysti legendinio dailininko, kubizmo pradininko Pablo Pikaso kūrybinį procesą. Kino juostoje išvysite patį menininką ir stebėsite, kaip drobėje nuo nulio gimsta vis sudėtingesni darbai (teigiama, kad filmo metu sukurti paveikslai vėliau buvo sunaikinti). Įspūdingos Pikaso improvizacijos įrodo, kaip lengvai, genialiai ir produktyviai autorius dirbo, ir gali įvaryti į neviltį tuos, kuriems nesvetimas terminas „kūrybinė krizė“.
Nereikia ir klausti, ar žinote garsųjį „Aš myliu Niujorką“ (I ❤ NY) logotipą. Pastarasis toks populiarus, kad jo imitacijų dabar galime išvysti kiekviename pasaulio kampelyje ant rankinių krepšių, puodelių, kepurėlių, kuprinių, rašiklių ir taip toliau, pardavinėjamų turistinių prekių krautuvėlėse nuo Honkongo iki Vilniaus. Šį planetą užkariavusį logotipą 1976 metais, važiuodamas taksi automobiliu, sugalvojo ir raudona kreidele ant popieriaus skiautės nupiešė grafikos dizaineris Miltonas Glaseris. Autorius, tarp kurio žymiausių darbų – ir psichodelinis atlikėjo Bobo Dilano albumo plakatas, visame pasaulyje išplatintas milijoniniais tiražais (įkvėptas Marselio Diušano kūrinio), buvo pirmasis grafikos dizaineris, gavęs aukščiausią Amerikos meno apdovanojimą. Kino juosta „Milton Glaser: To Inform and Delight“ – įrodymas, kaip stipriai grafikos dizainerių darbai gali paveikti visą vartotojišką visuomenę.
Pakvaišęs prancūzas Thierry Guetta niekuomet nepaleisdavo kameros iš rankų. Nė pats to nežinodamas, jis dokumentavo grafičių ir viso gatvės meno atsiradimą, o vėliau sąmoningai ėmė fiksuoti šio judėjimo atstovus. Tarp jų – ir pats Banksy, garsiausias pasaulyje gatvės menininkas, kurio tapatybės, paradoksalu, nežino niekas. Pastarasis paskatina minėtą prancūzą sukurti dokumentį filmą, tačiau netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojomis: Thierry Guetta pradeda masiškai štampuoti meno (?) kūrinius, o Banksy imasi režisūros. Nuotaikingame ir įtraukiančiame filme žiūrovo klausiama, kas yra menas, kas ir kada juo tampa, galop, ar kiekvienas iš mūsų iš tiesų gali būti menininkas.
Menas lygu kančia? Garsiojo olandų tapytojo Vincento van Gogo gyvenime ši taisyklė, rodos, paženklino kiekvieną dailininko žingsnį. Oskarą laimėjusioje kino juostoje su legendiniu aktoriumi Kirku Douglasu įtaigiai kuriamas trijų moterų įskaudinto, psichologinių ligų ir skurdo iškankinto, ramybės taip niekuomet ir neradusio ir, galop, nusižudžiusio menininko portretas. Postimpresionistas, kuris visiems laikams pakeitė dailės istoriją ir kurio kūriniai dabar verti milijonų, savo gyvenimo metu sugebėjo parduoti vos vieną paveikslą. Tad kai kitą kartą kankinsitės prie balto popieriaus lapo, drobės ar kompiuterio ekrano, prisiminkite tragišką olando biografiją ir pabandykite nusiraminti – juk anksčiau ar vėliau pasaulis pripažįsta visus genijus…
Kuriuos iš išvardintų filmų jau matėte ir kuris patiko labiausiai? Ką praleidome? Rašykite komentaruose!
Parengta, bendradarbiaujant su puslapiu kokifilmaziureti.lt
