Jolita Vaitkutė – vos 21 metų menininkė, Lietuvoje išgarsėjusi originaliais paveikslais iš maisto. Šiuo metu daugiau nei 13 tūkstančių sekėjų savo asmeninėje feisbuko paskyroje turinti, žymių žmonių, o taip pat ir Prezidentės, draugija galinti pasigirti „freelancerė“ aktyviai dalyvauja unikaliuose projektuose, pasisako įvairiais visuomenėje aktualiais klausimais, o kalbėdama apie individualią veiklą, nebijo viešai pažerti kritikos net pačiai Valstybinei mokesčių inspekcijai ar Sodrai. Šįkart „CFlow“ tinklaraštyje – menininkės atsakymai į rubrikos „Jie – freelanceriai“ anketos klausimus.
– Ar seniai dirbi laisvai samdoma specialiste? Kokios srities „freelancerė“ esi ir kokiomis veiklomis užsiimi? Kaip save apibūdintum?
– Esu laisvai samdoma menininkė. Ganėtinai keblu apibūdinti, ką veikiu, nes dažniausiai nėra tikslaus veiklos, kuria užsiimu, kodo. Bendrai tariant, dirbu su įvairiais renginiais, reklama ir savo idėjomis.
– Ar anksčiau tau yra tekę dirbti kokį nors ofisinį darbą? Jei taip, kas paskatino pradėti dirbti savarankiškai?
– Dirbti biure yra tekę. Ir ne kartą. Paskutinis sykis buvo toks baisus, jog nusprendžiau daryti viską, kad negrįžčiau į nepatikusią darbovietę. Apskritai dirbti kažkam kitam man visuomet buvo sunku, norėjosi kurti sau. Kai gavau individualios veiklos pažymą, man tebuvo 18 metų, buvau ką tik baigusi mokyklą. Tiesa, iš pradžių disciplinuoti save sekėsi ne taip gerai, kaip norėčiau, dėl to darbas biure, bent jau šiuo klausimu, kurį laiką buvo palankesnis.
– Ar galėtum suskaičiuoti, kiek darbų maistu esi sukūrusi? Kuris iš jų tau – pats brangiausias, įsimintiniausias?
– Darbus kuriu ne tik maistu. Maistas – tik maža dalis to, ką darau. Iš viso, esu sukūrusi šimtus kūrinių, kai juos įgyvendinu – iškart pamirštu ir imuosi naujų projektų.
– Kokias medžiagas kūrybai norėtum išbandyti ateityje?
– Man tai visiškai nesvarbu. Galiu piešti bet kuo, turbūt jokių svajonių neturiu dėl to, kad nežinau, kas būtų neįveikiama.
– Sakoma, kad šiais laikais menininkas turi ne tik kurti, bet ir būti savo paties vadybininku – tinkamai save pristatyti bei parodyti kuo platesnei auditorijai. Akivaizdu, kad tai padaryti tau pavyko. Ar galėtum pasidalinti sėkmės receptu?
– Mano sėkmės receptas yra prodiuseris ir komanda. Jau nebedirbu viena, nes projektai dažnai būna milžiniški. Aš turiu viziją, kurią man padeda įgyvendinti. Mano išgarsėjimas buvo tik pasekmė to, ką veikiau.
– Kokių užsakymų dažniausiai sulauki iš klientų? Ar užsakovų dar tenka ieškoti pačiai?
– Šiuo metu užsakovų neieškau, norintys mane susiranda, jau turiu kolegų, agentūrų, kurios kreipiasi į mane dėl naujų idėjų. Užsakymai būna įvairūs, kartais klientai patys pasiūlo, kaip galėtų atrodyti būsimas darbas.
– Tavo menas – labiau pramoga žiūrovams ar išliekamąją vertę turintis kūrinys?
– Tai – pramoga, aktualija. Kol kas turiu tik du kūrinius, kurie yra ilgaamžiai ir pasakoja istoriją. Man patinka sujungti pop-kultūrą ir istoriją ir, tiesą sakant, kol kas dar nematau didelio reikalo kurti ką nors amžino. Kai paskaitau interviu, kuriuos daviau, kai man buvo 16 metų, pagalvoju, kad toksiška būti viešam nuo tokio ankstyvo amžiaus. Taip pat ir su darbais – apie išliekamąją vertę turinčius kūrinius galvoti dar per anksti.
– Kokie ateities planai, naujų projektų vizijos šiuo metu sukasi tavo galvoje?
– Svajoju kurti produktus, kurie galėtų gyventi ir be manęs, bet su mano priežiūra. Ir, žinoma, visuomet domina nauji savęs ieškojimai, nes šiandien jaučiuosi pavargusi nuo to, ką dariau ligi šiol. Nors menininkai taip sako visada.
– Individualios veiklos mokesčiai ir buhalterinė apskaita. Ar sudėtinga pradedančiam „freelanceriui“ visa tai greitai įsisavinti ir kaip su šia „biurokratija“ tvarkaisi pati?
– Individualios veiklos mokesčių sistema man atrodo sudėtinga, kartais dėl to papykstu feisbuke. Viskas yra nepatogu, o tam, kad sumokėtum mokesčius, reikia gerokai pasikankinti. Tiesa, mano buhalterinius rūpesčius gerokai palengvina „CFlow“.
– Koks svarbiausias patarimas, kurį duotum jaunam žmogui, galvojančiam apie laisvai samdomo specialisto karjerą?
– Dirbti savarankiškai nėra lengva, nes reikia disciplinuoti savo laiką, pačiam ieškoti darbo ir kurti ryšius. Darbdavio nėra, todėl turi susigalvoti kryptį. Dėl to linkiu gerai išsiaiškinti savo tikslus bei norus, o einant jų link, nepritrūkti motyvacijos.
Daugiau menininkės darbų pamatysite čia.
Nuotraukos – iš asmeninio J. Vaitkutės archyvo.
